Užsiregistruok naujienlaiškį
Vardas:
El. paštas:
 
Kurortas.lt
patikimas Jūsų atostogų gidas
LTENDERU
Registruotis Prisijungti
 
Neringa
 
 
 
 
 
 
 
 
Apie kurortą
Kokia Kuršių Nerijos kultūrinė vertė?
Lietuvos kultūrinę visuomenę seniai jaudina rūpestis kaip išsaugoti Kuršių nerijos vertybes. Jos svarbios, net unikalios daugeliu kultūros ir gamtos aspektų, tačiau trapios ir lengvai pažeidžiamos. Todėl ne kartą amžių būvyje joms buvo kilusi grėsmė sunykti. Nekartosiu čia daugelio atmintinų pavyzdžių – nemaža tomų tam prireiktų – priminsiu tik, jog daugelio mokslininkų, tyrėjų ir menininkų, kelių kartų̃̃ atstovų sutelktomis pastangomis pagaliau buvo pasiektas šiam unikaliam Baltijos pajūrio ruožui Kuršių nerijos nacionalinio parko (toliau KNNP) statusas ir UNESCO organizacijos pripažinimas tarptautine Pasaulio paveldo (World Heritage; Patrimoine Mondial) vertybe, kartu su Rusijos administruojama Kuršių nerijos dalimi. Kantriu ir ilgai derintu grupės geriausių specialistų darbu parengtas ir patvirtintas bei tarptautinės konferencijos Juodkrantėje 2004m. aprobuotas nacionalinio parko planas ir reglamentas. Regis galėjome džiaugtis, turėdami šios unikalios teritorijos ilgalaikes apsaugos ir tausojančio tvarkymo gaires, tikėdamiesi, jog tolesnis kantrus jų laikymasis daugeriopai atsipirks. Juk sparčiai auganti ir tarptautinius ryšius bei pasaulio pažinimą plėtojanti žmonija vis labiau pasiges mąžtančių unikalių vietų grožio, atgaivos ir įkvėpimo. Tokių išteklių apsaugai nuo neapdairaus skuboto urbanizavimo, erozijos, gaisrų, taršos ir vandalizmo yra orientuota UNESCO ir panašių tarptautinių institucijų pasaulio paveldo vietovių tinklą organizuojanti veikla. Tausojanti vertybes veikla remiama visos planetos apsišvietusios žmonijos, ir atvirkščiai, mėginama ignoruoti ar net pažeisti tamsiųjų sluoksnių, apakintų besaikio gobšumo, vienadienės naudos, pavydo ar keršto aistrų. Apie tai skaudžiai priminė pasaulį sukrėtęs nuožmus kerštingojo talibano išpuolis, sunaikinęs Pasaulio paveldo objektą – unikalias Bamiano skulptūras Afganistane.

Deja, deja, nors esame toli nuo to keršto ir ilgaamžės neapykantos draskomo regiono, su nerimu pastebime blogio daigų ir savo padangėje. Kaip nesusirūpinti dėl kėslų, keliamų kai kurių net visuomenei įtakingų žmonių skubotos veiklos. Ja siekiama perdėtai urbanizuoti Kuršių neriją, pažeidžiant jos unikalumą ir autentiškumą bei nepaisant visų priimtų nacionalinio parko taisyklių ir reikalavimų. Juolab grėsminga tendencija apeiti taisyklių visumą, kurpiant unikaliai teritorijai visai netinkamą ir netaikytiną standartinę detalaus plano priemonę. Detalusis planas tokiais kėslais  taptų priedanga apeiti ir išreguliuoti kruopščiai subalansuotą tarpusavy susijusių apsaugos ir tausojančio naudojimo priemonių visumą, įteisintų prioritetą standartinės utilitarios veiklos (gausinimas ilgalaikio poilsio statinių, su jais susijusio komunalinio ūkio, transporto aikštynų, garažų ir aptarnavimo, atliekų ir šiukšlių problemos, maitinimo ir sanitarinis ūkis, įvairūs stacionarai ir t.t.). O ši veikla neišvengiamai trapią KNNP aplinką žalotų, terštų ir gamtai atsikurti bei unikalias vertybes išsaugoti trukdytų. Nesileisdžiant smulkiau aptarinėti tokių problemų klampų tinklą – to oponentai iš mūsų ir norėtų, demagogiškai klausdami „o ar jums to nereikės?“ atitraukdami nuo tikrųjų vertybių išlikimo klausimo – ypatingai jaudina, kad dalis specialistų leidžiasi į tokias bevaises diskusijas ir nuolaidas oponentams. Net imasi dalyvauti tokio kompromisinio “Trojos arklio” – svetimo KNNP pagrindams detalaus plano rengime, – kuris įteisintų gausybę jau padarytų žinybinių bei personalinių pažeidimų, plėtojant statybas. Reikia tvirtai pasisakyti už prioritetą KNNP planui ir taisyklėms, kad kitokia utilitari veikla parko teritorijoje būtų leistina tik tokia ir tiek, kiek ji nekliudo ir neviršija KNNP reglamento. Ji turėtų būti aprobuojama ne suinteresuotų žinybų, bet leidžiama tik pritarus įvairiašakei KNNP mokslinei tarybai, sudarytai iš nepriklausomų ekspertų bei demokratiškai išrinktų kūrybinės visuomenės atstovų.

Pats estetinis požiūris į gamtą yra kultūros samprata – taigi ir kultūros vertybė. Todėl vertėtų padiskutuoti, kam turėtų priklausyti estetinių vertybių priežiūra, apsauga ir propagavimas. Ribas nustatant, būtina paisyti estetinių vertybių ribų, o ne administracinių, žinybinių ar kitų dirbtinių rėmų. Kuršių Nerijos pavyzdžiu skaudžiai patyrėme, ką reiškia smulkaus biurokratinio sraigtelio „savaveiksmiškumas“, į kokias egoizmo džiungles nuveda…

Vartotojiško biurokratizmo vertinimai, nepaisantys vertybių individualybės ir unikalumo, gresia visišku Kuršių Nerijos sudarkymu. Tokiems „vertintojams“ žemė – tik arimas, verslovė, statybų ir transporto erdvė ar bandomasis poligonas, bet ne piliakalnis, protėvių kapai, gamtos ar kultūros draustinis, šventenybė; medis – tik malkos, popierius ar hidrolizinio spirito žaliava, bet ne gamtos paminklas ar medienos meno kūrinys; drobė – tik audeklas ką nors vynioti, o ne joje nutapytas paveikslas; žmogus – tik „gamybos priemonė“, „statistinis vienetas“, bet ne unikali individualybė, kūrėjas, mąstytojas; žmonių populiacija – tik minia, plebsas, liaudis, o ne kūrybiškai save išreiškianti ir realizuojanti jų suvokiamoje, įsigyventoje erdvėje bendruomenė, ilgo bendro gyvenimo saitų siejama tauta…

Apskritai didelį susirūpinimą kelia, kodėl mūsų visuomenė pernelyg lengvai atsisako vertybių viešo prieinamumo principo, viešųjų – ir tame tarpe tautos savigynos – interesų apsaugos teritorijų, kaip pasirodė nepakankamai ir neišsamiai Kuršių Nerija, visokiais tiesioginiais ir netiesioginiais būdais kliudant dirbti nacionalinio parko direkcijai, kaip pasirodė nepakankamai saugomas nuo suskaidymo ir apstatymo pajūrio priekrantės ruožas iki senovinės lagūnos vidinio kranto briaunos, Vilniaus Senamiestyje ir kituose senamiesčiuose, nepaisymas buvusių gynybinių ruožų aplink Vilnių, panemunėse ir keleto mažesnių autentiškumo, nesilaikymas nacionalinių ir regioninių parkų vientisumo, tradicinių regionų centrų su kapinynais ir memorialinėmis vietovėmis – visa tai apsaugoti sunkiai įsivaizduojama, suskaidžius daugeliui privačių naudotojų, - juolab ilgesniam laikotarpiui negu, tarkime, vieno entuziasto amžius... Tauta ir ją išreiškianti bei ginanti valstybė atsisakydama šios pareigos, pasmerkia didelei rizikai ir savo ateities būvį…

Žymaus Lietuvos kraštotvarkininko profesoriaus Vlado Stausko tyrimais, Kuršių Nerijos nacionaliniame parke baigiasi apimantis 143 pilis, piliavietes, piliakalnius, 88 muziejus, 26 parkus, turinčius apsaugos statusą, Lietuvos panemunių turistinis maršrutas, vienas perspektyviausių, prasidedantis Dzūkijos nacionaliniame parke. Šis maršrutas kartu su Nemuno nepakartojamais vingiais atskleidžia milžinišką gausą ir įvairovę Lietuvos gamtos grožio ir istorijos įdomybių, atveda į daugelį memorialinių vietovių. Jose gimė ir išaugo dešimtys Lietuvos talentų, sėmėsi iš jų kūrybinio įkvėpimo – ir šiandien sugrįžtančio verdančiu kultūros gyvenimu įkurtuose muziejuose. Pradedant Druskininkais su jų nepakartojama čiurlioniana, šildoma čia praleistos genijaus vaikystės ir vėlesnių širdingų šeimos ryšių – ir vėlgi, panemunėse, prie didžiųjų Lietuvos upių santakos išaugusiame Kaune M.K.Čiurlionio seserų ir našlės rūpesčiu sukaupto ir saugomo jo kūrybos lobio muziejaus… Liškiava ir Merkinė, davusios didžiausią įkvėpimą kito genijaus, Vinco Krėvės kūrybai ir visų pirma, nemariosioms Dainavos legendoms. Nesnaudžia ir keliais muziejais turtingas Dzūkijos sostine save skelbiantis Alytus. Nuo Druskininkų nenori atsilikti bene pati Nemuno kilpų pažiba - Birštono kurortas su legendiniu piliakalniu, Vytauto kalnu ir paminklu jo papėdėje. О Rumšiškės, susėmusias unikaliajame muziejuje patį sodrumą senosios lietuvių etnokultūros – ir tūkstančiams lankytojų grąžinančios atgaivintą jos žavesį, papildytą dar vieno genijaus Antano Baranausko čia paliktu jaunystės pėdsaku, o ypač visai netoliese išaugusio daugiavardžio poeto Aisčio jautriosiomis eilėmis… Kauno kultūrinį gyvenimą – ką ir besakyti – tenka praleisti, nes jis trečdalį Lietuvos aprėptų… Toliau panemune Raudondvaris su daug kartų naikinta ir vėl atgimstančia pilimi, žavinga bažnyčia ir didžiojo kompozitoriaus Juozo Naujalio atminimu… Iš užsitęsusio letargo bunda Belvederio dvaras ir parkas, keldamas iš snaudulio legendinį Seredžiaus miestelį bei Palemono kalną. Paslaptingoji Veliuona su nuožmius kryžiuočių karus menančiais piliakalniais, Gedimino legenda, Vytauto paminklu, išlikusiu mediniu, daug žymių bajorų giminių menančiu sendvariu ir muziejumi jame bei nuostabiais tulpmedžiais garsėjančiu parku… O kitapus Nemuno – romantiškoji Ilguva su Grincevičių giminės legendomis, jų tarpe muzikinėmis – užkuriu čia atėjusio E.Mlynarskio ir Beatričės Grincevičiūtės. Vis garsiau suskamba akordai ir iš atgimstančių Raudonės bei kadaise Gelgaudų valdytos, vėliau apgriautos ir vėl restauruojamos Panemunės pilių su vienais seniausių parkų. Jurbarkas kasmet nuaidi Panemunių žiedų vilionėmis. O kas negirdėjo senovės Rambyno – kiek daug atminimų puikių jisai mini… Šalimais Bitėnai, kur dešimtmečiais triūsė Mažosios Lietuvos gaivinimo darbą Martynas Jankus, lankėsi dešimtys jo vienminčių ir bendražygių, kryžiavosi knygnešių takai iš Mažosios ir Didžiosios Lietuvos pačią juodžiausią lietuvių tautai – spaudos draudimo gadynę. Dabar pagaliau Rambynas ir Bitėnai įgyja po dešimtmečių užmaršties, nacių ir sovietų slopinimo, tikrąjį vertės skambesį. Bitėnų kapinaitės tampa Mažosios Lietuvos panteonu, priglausdamos pasaulio audros išblaškytų Mažosios Lietuvos vaikų palaikus – ir neseniai sugrįžusio amžinam poilsiui čia didžiausio krašto genijaus Vydūno…
Taip akimoju perbėgdami iš tiesų dešimteriopai turtingesnę iki Kuršių nerijos atvedančio maršruto vertybių mozaiką, norėtųsi tikėtis ypač ryškių – tarsi Nidos švyturys - kultūros blyksnių šioje legendų žemėje. Tiksliau tarus smėlyje, kuris užpustė ir palaidojo tiek praeities liekanų ir daugelio kartų̃ gyvenusių ar keliavusių žmonių pėdsakų, slepia labai savitos, jau beveik mirusios žvejų kuršininkų subkultūros liekanas, vis labiau tampančias tik archeologams prieinamas… Tačiau ką matome? - vienintelė gyvybinga ir tęsiama kultūros tradicija – susijusi su kelerius metus čia vasarojusio garsaus vokiečių rašytojo humanisto Tomo Mano nameliu. Labai gražu ir gerai, kad jis išsaugotas, ir vyksta tarptautiniai literatų renginiai. Bet ar tai viskas iš ilgaamžės istoriškai skaudžios Kuršių nerijos raidos ir išgyvenimų? Užuot vaikęsi pelningų pramogautojų ir standartinio kurortinio blizgesio, ar neturėtų dabar gyvenantys neringiškiai, juos kuruojantys Klaipėdos regiono vadovai ir visų pirma, universitetinė visuomenė susirūpinti didžiais kultūros ryšiais, kurie pritrauktų ne alaus ir lėkštų pramogų ištroškusius lankytojus, o tikrąją europinės kultūros visuomenę. Pasigarsinę trečiarūšiu kurortiniu gyvenimu – nuo kokio niekaip neatsigina dabar pasibodėjusi girtų debošininkų nuotykių, triukšmo, skandalų, šiukšlių ir gaisrų Palanga – galime sulaukti siaubingų ir negrįžtamų pokyčių trapioje Kuršių nerijos gamtoje, ir ypač jos kultūriniame kraštovaizdyje, nekalbant jau apie sugadintą Lietuvos įvaizdį unikalioje vietovėje bei galimą prarasti UNESCO Pasaulio paveldo statusą…

Kodėl žymiausią šitos žemės sūnų, poetą, švietėją ir visuomenininką, išsaugojusį ir pasauliui atskleidusį Donelaičio kūrybos genialumą, pradėjusį nuoseklų lietuvių tautosakos rinkimą, Liudviką Gediminą Rėzą teprimena tarsi legendinę ar mitologinę būtybę tik medinė skulptūra ties jo gimtąjį Karvaičių kaimą palaidojusia kopa? Jo atminčiai kitos vietos Žemėje nėra; jei gimtinė viesulų genamo smėlio palaidota, tai ilgamečio darbo Karaliaučiaus universitete vieta ir kapas gilios kultūros genocido užmaršties ištrinti. Taigi ar ne neringiškių pareiga būtų kaupti įžymiojo kraštiečio literatūrinio palikimo ir kultūrinių ryšių eksponatus ir atverti lankytojams Nidoje arba Juodkrantėje muziejų? Manau, netruktų ši įstaiga sulaukti lankytojų ir renginių iš gausių tebesančių istorikų ir Karaliaučiaus universiteto paveldo gerbėjų Vokietijoje ir kitur pasaulyje. Juolab su Rėzos asmenybe siejasi kitas didingas praeities kultūros puslapis; tai jo bendravimas su žymiaisiais pasaulinio mokslo šulais – broliais Humboltais (Humboldt). Aleksandras pasižymėjo ypač plačiais enciklopedinio pažinimo užmojais, apkeliavęs didelę dalį pasaulio. Jis pirmasis, perkeliavęs ir Kuršių neriją, mokslininko akimi įvertino jos unikalų savitumą ir paskelbė apie tai pasauliui. Kitas brolis Vilhelmas, labiau humanitaras, kurį laiką buvęs ir Prūsijos švietimo ministras. Todėl kuravo ir Karaliaučiaus universitetą, kuriame dirbo Rėza. Pastarasis sudomino ministrą lietuvių etnokultūros savitumu ir sulaukė paramos savo darbui. Išlikę jų tarpusavio šilto susirašinėjimo laiškai. Taigi ar nederėtų kuo skubiau – gal ir susisiekus su Humboltų universitetu Vokietijoje – pasirūpinti tų ryšių faksimilėmis ir eksponuoti Rėzos muziejuje, o Aleksandro Humbolto kelionę ir pažymėti memorialine lenta tinkamoje vietoje. Tai būtų kur kas prasmingesni darbai negu Neringos savivaldybės tuščiagarbis ketinimas atstatyti nuvirtusį pompastiškai ant aukštos kopos pastatytą jokios istorinės prasmės neturintį Saulės laikrodį…
Dar viena tarptautine skola galėtume laikyti tragiškąjį Tylos slėnį. Čia tarp bevandenių pustomų kopų Prūsijos valdžia buvo įrengusi stovyklą prancūzams belaisviams, paimtiems 1870m. kare. Tuo metu kaip tik vyko sunkūs grėsmingai vėjų pustomų kopų tvirtinimo ir apželdinimo darbai, kuriems panaudojo belaisvius. Deja, saulėkaitoje tarp pustomų smėlių, kepinami kaitros ir kamuojami troškulio, dalis jų neištvėrę apsirgo ir mirė. Jeigu Lietuvos visuomenė prisiminė atrastas po nelaimingo 1812m. žygio Vilniuje nuo šalčio ir ligų žuvusių prancūzų kapavietes bei jas pažymėjo, gal ir tos kito vėlesnio karo aukos, pasitarus su Prancūzijos visuomene, nusipelno nors minimalaus atminimo?

Želdinimo darbų mastas ir sunkumai Kuršių nerijoje verti platesnio domėjimosi. Tiesiogiai prie jų darbavosi miškininkų Kuvertų giminė, kurios atstovo kapas laimingai išlikęs prie Nidos. Tačiau žinomas ir kadaise ketintas restauruoti Kuvertų namas (jeigu išlikęs); derėtų ten pažymėti šios darbščios giminės nuopelnus.

Didelė skola yra 1863m. tragiškos sukilėlių nesėkmės užmarštis. Galime laikyti avantiūrišku Teofilio Lapinskio sukilėlių laivo mėginimą ties Juodkrante iškelti desantą su ginklais ir permesti Žemaitijos sukilėliams. Tai jiems nepavyko dėl menkų jūreivystės įgūdžių, bangoms valtis apvertus ir keliems nuskendus, o pakartoti nesiryžta, nes laivą persekiojo Rusijos laivynas. Tačiau nors ir tragiškai nepasisekusi jų drąsa grumtis prieš imperinę tironiją verta bent kuklaus atminimo akmens prie apsauginio kopagūbrio.

Jau XXa. Kuršių nerijos problemomis domėjosi ir viešėjo Juodkrantėje 14 metų Lietuvai vadovavęs Prezidentas Antanas Smetona. Be abejo, vietos muziejai ateityje galėtų surinkti ir daugiau eksponuotinų kultūros ryšių su žymiais Lietuvos, o gal ir kitų kraštų žmonėmis – neapsiribojant vieninteliu Tomu Manu.

Tad ar sukrus suinteresuotos institucijos inicijuoti ir remti šių krypčių veiklą ar susutelks visuomenė remti KNNP veiklą, apginti nuo skundais užvertusių intrigantų ir šmeižikų  bei stabdyti skubotas ir pavojingas kultūros ir gamtosaugos aspektais statybų ir kitos utilitarios veiklos tendencijas...?
 
Parkotyrininkas, kultūrinio kraštovaizdžio ekspertas
Kęstutis Labanauskas

Šaltinis: M.K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas