Tūlas
lietuvis dažnai būna panašus į čiabuvį, gulintį virš aukso gyslos ir
kone mirštantį iš bado. Lietuvoje viena iš tokių gyslų – jūrų ūkis,
brinkstantis galimybėmis, kuriomis deja dėl prasto išmanymo ir menkos
valdymo kultūros nesugebama tinkamai pasinaudoti. Klaipėdietis
sociologijos daktaras, vadybos docentas, mokslinės inovacinės bendrovės
“Eksponentė” prezidentas Stasys Paulauskas kviečia Lietuvos žmones
kartu pasvarstyti, kaip geriau panaudoti jūros teikiamas verslo ir
plėtros galimybes.
Kuo ypatingas pajūris?
Lietuvos
pajūris – tai unikalus geografinis, ekonominis ir kultūrinis darinys,
besidriekiantis 99 kilometrus Baltijos jūros pakraščiu. Jam
priskiriamas ir unikalus Kuršių marių baseinas. Pajūryje
išsidėsčiusioje Klaipėdos apskrityje sukuriama 12,2% Lietuvos bendrojo
vidinio produkto. Čia gyvena virš 400 tūkstančių gyventojų. Vasaros
mėnesiais atvykstančiųjų poilsiautojų sąskaita šis skaičius
padvigubėja. Pajūris yra labai reikšmingas biudžeto pajamų šaltinis.
Kas metai vien betarpiškai su jūra susietos įmonės sumoka į šalies
biudžetą virš 83 mln.litų įvairių mokesčių.
Pajūris yra svarbus
savo žuvininkystės ūkiu, tiekiančiu šalies įmonėms ir vartotojams
šviežias žuvis ir jų produktus. Klaipėdos uostas – tai jūrų užsienio
prekybos terminalas, įgalinantis importuoti Lietuvos įmonėms
reikalingas žaliavas, medžiagas ir įrengimus, eksportuoti pagamintą
produkciją ir perkrauti tranzitinius krovinius. Iš čia jūrų keleiviai
pervežami keltais į Vokietiją ir Švediją. Palanga ir Neringa yra
pagrindinės Lietuvos gyventojų poilsio ir laisvalaikio praleidimo
vietos.
Pajūris ženkliai išsiskiria iš viso Lietuvos ūkio
konteksto savo kokybiniais parametrais. Skaičiuojant BVP vienam
dirbančiajam pajūryje šis rodiklis sudaro 26,7 tūkstančius litų. Jis
žymiai – 6,9% viršija šalies vidurkį ir atsilieka tik nuo Vilniaus
apskrities, kuriai tenka didžioji dalis tiesioginių užsienio
investicijų.
Jūrų ūkyje tiesiogiai užimta apie 20 tūkstančių
dirbančiųjų. Kiekvienam jų tenka dar po 4-5 netiesiogiai susietos darbo
vietos. Vienam dirbančiajam Klaipėdos uoste tenka 49% daugiau sumokėtų
mokesčių į biudžetą negu vidutiniškai Lietuvos ūkyje. Jūrų ūkyje vieno
dirbančiojo mokesčių dalis sudarė 7370 litų, kai nacionalinėje Lietuvos
ekonomikoje - 4935 litus. Klaipėdos uoste darbo efektyvumas du kartus
viršija šį rodiklį Lietuvos ūkio mastu. Vienam darbo užmokesčio litui
uoste tenka 2,3 lito, kai Lietuvoje – 2,1 litas. Klaipėdoje geresnės
galimybės įsidarbinti, čia mažesnis negu Lietuvoje nedarbo lygis.
Neišnaudotos galimybės
Tačiau
turimos pajūrio ekonominės galimybės išnaudojamos tik nežymia dalimi.
Mokslinės inovacinės bendrovės Eksponentė plėtojamo “Baltijos
integracijos”(www.eksponente.lt) projekto rėmuose šių eilučių autorius
kartu su dienraščio “Lietuvos rytas” Vakarų Lietuvos posto vadovu
Gediminu Pilaičiu ir žurnalistų būriuotojų klubo “Marinus” prezidentu
Venantu Butkumi šią vasarą jachta “Audra” apsilankė Bornholmo salos,
Hamburgo ir Kylio uostuose. Pokalbiuose su jūrininkais bei uostų
vadovais teko dar kartą įsitikinti, kad visiškai netoli nuo Lietuvos,
ten kur niekada nebuvo “geležinės uždangos”, jūrinis gyvenimas
neatsiejamas nuo bet kurios ūkinės bei kultūrinės veiklos.
Kas
keletą kilometrų pajūryje sutikome didesnius ar mažesnius uostus.
Baltijos jūroje jų priskaičiuojama keletą šimtų. Kiekviename jų randa
viską ko reikia žvejų laivai, jachtų bei pramoginių laivų įgulos ir
gausūs turistai. Daugeliui danų, švedų, norvegų, vokiečių jūra tai ir
gyvenimas ir poilsis. Lietuva turi tik vieną uostą, o apie naujų
statybą neleidžia pamanyti išlikusios galvose “pasienio zonos”.
Parplaukus gi į Lietuvą matėme tuščius paplūdimius. Tik trumpam
galėjome priplaukti prie Danės krantinė mariose. Iki pat Liepojos
Baltijos jūros pakrantėje nėra nei vieno uosto, tinkančio žvejų laivams
ir jachtoms sustoti. Užsienio būriuotojai, paklausti, kodėl neapsilanko
Lietuvoje, sakė, kad čia nėra tinkamos infrastruktūros ir patogumų.
Nemokšiškai
ir neatsakinai tvarkoma žuvininkystė per pastarąjį dešimtmetį ne tik
kad buvo sužlugdyta, bet ir sunaikinta per 20 tūkstančių darbo vietų.
Šiuo metu prastai įsisavinama okeaninė žvejyba, o Baltijos jūroje
žvejai išnaudoja tik trečdalį jiems skiriamų žuvų sugavimo kvotų.
Valstybė nieko nedaro, kad būtų įsisavinti ne tik pasaulio vandenyno,
bet čia pat Baltijos jūroje esantys naftos klodai, kurie galėtų atnešti
į valstybės biudžetą milijardines sumas. Tarsi laukiama, kol tai
padarys Rusijos bei Latvijos verslininkai.
Stringanti
energetikos ekonominė reforma trukdo plėtoti alternatyviąją ekologiškai
švarią energetiką. Vakarų Europos šalių pavyzdžiu įrengti jūroje ir
pakrantėje vėjo jėgainių parkai išsaugotų pajūrį nuo teršimo deginant
naftos kurą.
Sekli uosto akvatorija neleidžia įplaukti į
Klaipėdos uostą didžiausiems Baltijos jūros laivams, dėl ko jie plaukia
į kitus, pvz. į Ventspilio uostą. Šią problemą buvo siūloma spręsti
įrengiant Šiaurinį giliavandenį uostą, kas įgalintų per 15-20 metų
keturis kartus padidinti uosto krovinių apyvartą. Neturint valstybinės
strategijos, o tik pripuolamai sprendžiant jūrinių krovinių tranzito
klausimus, krovinių srautai tarp Rytų ir Vakarų nustumiami į Rusijos
uostus. Neturint keleivių ir kruizinių laivų terminalų į Lietuvą retai
užsuka užsienio turistai.
Dėl visiškai neišvystytos poilsio
industrijos infrastruktūros, keleivinio transporto, žvejybos uostų,
jachtų prieplaukų stokos, neatsakingo pakrantės teritorijos planavimo
merdėja poilsio verslai. Neišsprendus susisiekimo su Neringa klausimų,
prikūrus išsigalvotų apribojimų, šis kurortas gyvuoja tik keletą
vasaros mėnesių. Pažangių pasaulio šalių pavyzdžiu įrengus tarp
Klaipėdos ir Nidos vienbėgį elektrinį geležinkelį susisiekimo su šiuo
kurortu problema būtų išspręsta, o unikali nacionalinio Neringos parko
gamta būtų apsaugota nuo automašinų išmetamųjų dujų. Tereikia paskelbti
tarptautinį konkursą ir atsiras užsienio kompanijų, kurios pačios
ištirs galimybes, suprojektuos, pastatys ir eksploatuos šią modernią
transporto liniją.
Palangiškiai jau nebesididžiuoja poilsiautojų
sangrūda Basanavičiaus alėjos alaus girdykloje. Kad vasaros metu
savaitgaliais įvažiuoti į Palangą tenka stumdytis kamščiuose ne vieną
valandą. Tuo tarpu pajūris tarp Palangos ir Klaipėdos visiškai
nepanaudojamas poilsiui. Čia neišvystyti keliai, nėra žvejybos,
pramoginių laivų ir jachtų uostų. Infrastruktūros stoka stabdo čia
didelį potencialą turinčią gyvenamąją statybą. Sociologiniai tyrimai
rodo, kad kas antras Lietuvos gyventojas svajoja turėti pajūry namą.
Turėdami pašonėje jūrą ir karšto mineralinio giluminio vandens klodus
tautiečiai vyksta pramogauti į vandens pramogų parkus Lenkijoje bei
Suomijoje. Lietuvą aplenkia užsienio turistai, o biudžetą – milijoninės
įplaukos. 90% Lietuvos žmonių siekia kas metai ilsėtis prie jūros, o
pasiūlyti galime tik alų ir saulės vonias.
Gerėjant šalies
žmonių pajamų lygiui jie vis dažniau sau leis pagalvoti ir apie nuosavą
namą pajūryje bei dažną poilsį prie jūros. Todėl reikia apsirūpinti,
kad čia jie rastų tai, ko trokšta. Pastarąjį dešimtmetį smunkant ir
nykstant svarbiausioms šalies ūkio šakoms (stambiajai gamybos pramonei,
lengvajai pramonei, žemės ūkiui ir kt.) jūriniai verslai turi
išreikštas plėtros tendencijas. Tad būtų neprotinga sėdėti ant aukso
skrynios ir aimanuoti.
Europa – už teritorinę savivaldą
Savo
sudėtimi ir vidinių ryšių pobūdžiu jūrų ūkis pilnai įsitenka
perspektyvaus šiuolaikinėje ekonomikoje ūkio klasterio sampratoje.
Palyginti su kitomis nacionalinio ūkio šakomis jis yra kompleksinis,
kadangi vienija įvairialypę ūkinę veiklą, susietą su jūra; teritorinis,
kadangi jūrinio komplekso subjektų sąveikoje vyrauja horizontalūs
tarpusavio ryšiai; labiau globalizuotas, kadangi tenka veikti
sutinkamai su pasaulio jūrų konvencijomis ir įstatymais, betarpiškai
bendraujama su užsienio partneriais, daugelis Lietuvos jūrininkų dirba
kitų šalių laivuose; padidintos rizikos ir atsakomybės, kadangi nuolat
tenka veikti pavojingomis sąlygomis.
Pradėjus spręsti Lietuvos
jūrų ūkio plėtros, uosto gilinimo, Būtingės terminalo statybos ir kitus
klausimus susiduriama su opiomis gamtosaugos ir socialinėmis
problemomis. Statant giliavandenį uostą būtina atsižvelgti į Klaipėdos
ir Melnragės gyventojų interesus. Nesukūrus subalansuotos valdymo
sistemos, žvejybos plotams grėsmę kelia Būtingės naftos terminalas, kur
jau tris kartus dėl avarijų į jūrą pateko nafta. Apie naftos gavybą
Baltijos jūros šelfe reikia galvoti, tačiau tik gerai parengus
daugialypę nuolat veikiančią apsaugos nuo galimo jūros užteršimo
sistemą.
Pažangi Jungtinių Tautų tolydžiosios (sustainable,
angl.) plėtros metodologija remia ūkio valdymą remiantis regioniniu
principu. Europos Sąjunga skatina Lietuvą diegti regioninę plėtros
politiką ir perkelti valdymo sprendimų krūvį iš centrinių žinybų į
regioninius darinius. 2002 m. sausio 28-30 dienomis Paryžiuje vyks
pasaulinis teritorinės plėtros kongresas, kuriame bus sprendžiama kaip
plėtoti teritorinę savivaldą, skatinti kolektyvinę inovacinę veiklą
vietinių įmonių grupių (klasteriu) tarpe. Niekam ne paslaptis, kad
ši politika visiškai neparanki šalies centrinių žinybų valdininkams. Ir
tai ne vien Lietuvos, tai - visoms posocialistinėms šalims būdingo
centralizuoto valdymo pakeitimo teritorine savivalda problema. Praradęs
efektyvumą centralizuotas valdymas ir buvo vienu pagrindiniu
faktoriumi, lėmusiu Rytų Europos socialistinių santvarkų griūtį.
Siekiant
įstoti į Europos Sąjungą teko 2000 metais priimti LR regioninės plėtros
įstatymą, kurio tikslas - nustatyti Vyriausybės, apskričių viršininkų
administracijų, savivaldybių ir kitų institucijų santykius formuojant
ir įgyvendinant nacionalinę regionų plėtros politiką, nustatyti regiono
sampratą, pagrindinius nacionalinės regionų plėtros politikos tikslus.
Tačiau realiai tėvynainių dėmesys nukrypo į tai, kaip pasinaudoti ES
regioninės plėtros fondais. Visuomenei pamestas kaulas – beprasmis
eilinis apskričių perskirstymas. Kalbant apie regioninę plėtrą Europa
ir pasaulis turi omenyje centrinio valdymo mažinimą ir savivaldos
perdavimą į regionus. Ypatingai tai svarbu jūrų ūkyje,kurio veikla
vyksta betarpiškoje jūros ir sausumos geografinėje sandūroje. Jūra
pirmiausiai iššaukia būtinumą tausojančiai derinti ekonominius,
socialinius ir gamtosauginius veiksnius. Čia visiškai netinka dar nuo
seno vyraujantys ekonomikos prioritetai. Žmonija jau pakankamai pakenkė
sau neapgalvotai plėtodama ekonomiką gamtosaugos ir socialinių klausimų
sąskaitą. Globalinėmis katastrofomis graso didėjantis “šiltnamio
efektas”, į jūras ir vidaus vandens telkinius išmetamos pramoninės
veiklos atliekos užnuodija jūrą ir naikina žmogaus gamtinę aplinką.
Todėl pasaulyje ypatingai pastarąjį dešimtmetį plėtojama integruoto
pakrantės zonos valdymo (Integrated Coastal Zone Management) idėja ir
technologijos. Šiuolaikiniai pasaulio ekonominiai procesai reikalauja,
kad visi jūrų ūkio veiklos ir plėtros klausimai būtų ne pripuolamai, o
nuolat kompleksiškai sprendžiami jų vyksmo vietoje - pakrantėje,
atsižvelgiant į ekonominių, socialinių ir ekologinių veiksnių balansą.
Siekdama
neatsilikti nuo pažangių pasaulio šalių Lietuvos Respublikos Vyriausybė
2000 m. liepos 5 d. priėmė pramonės plėtojimo vidutinės trukmės
politiką ir jos įgyvendinimo strategiją, kurioje ypatingas dėmesys
skiriamas ūkio kompleksų – klasterių plėtros užtikrinimui, sukuriant
tam strateginės vadybos, inovacijų, intelektualinio potencialo gerinimo
prielaidas. Tačiau ir šis dokumentas priimtas tik reikalaujant ES, o
realiai nė vieno klasterio valdininkai ir nesirengia kurti.
Tačiau
Europoje kuriasi teritorinės savivaldos kultūra, kuri tikrai
nesitaikstys su dar išliekančiom biurokratijos atgyvenom. Ūkiniai
klasteriai plėtojami apjungiant juos į subregioninius darinius. Š.m.
spalio 25-27 d. Rygoje įvyko 9-oji BSSSC (Baltic Sea States Subregional
Co-operation) kasmetine konferencija, kuri nagrinėjo Baltijos juros
regiono plėtojimo ir jo vaidmens ES raidos procese plėtros ir
bendradarbiavimo galimybes.
Pasaulio ir ES teritorinės
savivaldos plėtra nenumaldomai kuria prielaidas tam, kad būtų
suformuotas vieningas regioninio tipo Lietuvos jūrų ūkio kompleksas –
jūrų klasteris ir jis būtų plėtojamas sutinkamai su Europos Sąjungos
toleruojamais tolydžiosios plėtros principais. Anksčiau ar vėliau jis
bus sukurtas. Tačiau tai nėra lengvas dalykas, kol suprantančių jo
reikalingumą yra mažiau, nei nesuinteresuotų tuo centrinio aparato
valdininkų.
Šiuo metu Klaipėdoje veikia viena pagrindinė jūrinė
institucija – Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, kurios
reikalas yra tvarkyti Klaipėdos uosto naudojimo ir plėtros klausimus.
Neturint jūrų ūkio valdymo organo šiai direkcijai dažnai priskiriamos
visiškai nebūdingos funkcijos. Savo laiku prie jos buvo prijungtas dar
ir Šventosios uostas. Dabar į direkcijos sudėtį integravo Saugaus
plaukiojimo tarnybą, kuri susieta ne su uosto, o su laivybos reikalais.
Šiandien jau tapo visiškai aišku kad po direkcijos stogu nepavyks
sutalpinti daugialypio jūrų ūkio valdymo klausimų. Reikalingas
platesnis, visas jūrų ūkio grandis apimantis kompleksinis valdymas.
Jūrų ūkio klasterio formavimo sunkumai
Atkūrus
nepriklausomybę atskirų jūrų ūkio šakų reikalus buvo pavesta tvarkyti
nieko bendro su jūra neturėjusioms centrinėms ministerijoms ir
žinyboms. Žuvininkystė atiteko žemės ūkio, o jūrų transportas –
buvusiai autotransporto ministerijai. To ir pakako, kad taip sunkiai
kaupiama jūrinė kultūra būtų pasmerkta dešimtmetį nykti ir merdėti.
Nepasirūpinus
pozityvia jūrų ūkio pertvarkymo darbui rinkos ekonomikos sąlygomis
programa, buvo atvertos galimybės išgrobstyti “Jūros” laivyną ir turtą.
Iki šiol nesibaigia teisminiai nagrinėjimai. Atsirado išminčių,
sugalvojusių, kad daugiausia naudos duoda krovos darbai, todėl visą
uostą reikia paversti krovos kompanijomis. Taip žvejai liko be žvejybos
uosto ir žvejybinių laivų bazavimosi krantinių. Nesulaukė dar
valstybinio apdovanojimo tie nacionaliniai didvyriai, kuriems pakako
proto sugalvoti pasaulio ekonomikos istorijoje neturinčios analogo
ekonominės redukcijos, kai buvo nuspręsta per 15 metų sunaikinti
Klaipėdos laivų remonto įmonę ir paleisti elgetomis 800 dirbančiųjų.
Taip žvejai prarado ir Baltijos jūros laivų remonto bazę.
Laivų
pramonės įmonėms pavyko išlikti tik mokslininkų, 1996 metais parengusių
Lietuvos laivų pramonės plėtros ir specializacijos programą, dėka. Joje
buvo įrodyta, kad laivų projektavimas, statyba ir remontas pasaulio
mastu yra perspektyvi veikla, tuo labiau ji būtina siekiant išsaugoti
jūrinę kultūrą, jūrinius mokslus ir laivyną.
Kantrybė trūko,
kada 1997 metais visiškai neturint nacionalinės laivybos perspektyvos
vizijos buvo pradėta ruoštis laivyno privatizavimui. Tada pasiūliau
premjerui G.Vagnoriui pirma parengti Lietuvos jūrų ūkio plėtros
programą, kurioje būtų apibrėžti nacionaliniai jūriniai interesai, o
tik po to spręsti jo objektų privatizavimo klausimus. Tačiau į pagal
biurokratijos taisykles persiųstą laišką Susisiekimo ministerija
atsirašė, kad problemos jie nemato ir programų jiems pakanka.
Lietuvos jūrų ūkio plėtros programa 2001 - 2015 m.m.
Raginimas
buvo išgirstas tik 1999 metais pakartojus kreipimąsi ir paskelbus eilę
straipsnių pajūrio (“Klaipėda”) ir centrinėje (“Lietuvos rytas”)
spaudoje. Buvo paskelbtas konkursas, kurį laimėjusi mokslinė inovacinė
bendrovė Eksponentė 2000 metų rudenį pateikė parengtą programą. Darbo
grupė ir eilė žymių šalies mokslininkų teigiamai įvertino atliktą
darbą. Tad liko tik ją įgyvendinti.
Lietuvos jūrų ūkio plėtros
programa – tai sisteminis dokumentas, numatantis šio klasterio plėtros
tikslus, principus, bei jų realizavimo priemones laikotarpyje iki 2015
metų. Joje numatyta sutvarkyti visą jūrų ūkį kaip vieningą ūkinį
kompleksą ir įteisinti jį priimant Lietuvos jūrų ūkio įstatymą. Per 5
metus turi būti parengtos 29 atskirų šio komplekso šakų plėtros
programos ir 19 jų veiklą reguliuojančių įstatymų.
Įgyvendinus
programą pajūris taps sparčiausiai besivystančiu šalies regionu.
Laikotarpyje iki 2015 metų jūrų ūkio infrastruktūrai modernizuoti bus
skirta virš 3,38 mlrd.litų investicijų. Bus sukurta daugiau nei 5
tūkstančiai naujų tiesiogiai su programos įgyvendinimu susietų darbo
vietų. Kiekviena jų lemtų dar po 4-5 netiesiogiai susietas su jūros
ūkiu darbo vietas. Šiaurinio giliavandenio uosto projekto įgyvendinimo
atveju šios investicijos padidėtų iki 6,02 mlrd.litų, naujų darbo vietų
skaičius sudarytų apie 6 tūkstančius. Per 15 metų pajūrio regiono
indėlis į šalies ekonomiką padidės 1,5 karto ir sudarys 18% šalies
bendro vidinio produkto.
Svarbiausia, ką reikia padaryti, tai
sukurti efektyvų sprendimų mechanizmą, įgalinantį nuolat operatyviai
spręsti sudėtingus jūrų ūkio plėtros klausimus. Tam turi būti įsteigta
nacionalinė jūrų taryba, atstovaujanti tiek centrinės valdžios
institucijas tiek jūrinių verslų atstovus bei mokslininkus. Suprantama,
kad jūrų ūkio valdymas turi būti sutelktas ten, kur vyksta jūrinė
veikla – Klaipėdoje. Projektas be galo taupus – jūrų ūkio valdymui
pertvarkyti nereikia jokių lėšų. Anaiptol, buvo paskaičiuota, kad
pakaks tik pusės etatų ir valdymo išlaidų, kurios skiriamos šiuo metu
atskiroms jūros reikalus sprendžiančioms centrinėms žinyboms.
Naivu
tikėtis, kad sostinės valdininkai atsisakys šiltų kėdžių sostinėje ir
puls į pajūrį. Kur kas maloniau retkarčiais nuvykti ten su reikšmingu
vizitu, tuo labiau kad pagal seną tradiciją sostinės valdininkus
priimta pamaloninti įvairiomis kultūrinėmis programomis. O tai, kad iš
jų vizitų pajūriui naudos maža, nurašoma mokesčių mokėtojų sąskaita.
Lietuvos
vadovai apskritai žvelgia į pajūrį kaip į provinciją. Kasmet vis
didėjančią ir gražėjančių Jūros šventę aplanko per 200 tūkstančių
Lietuvos žmonių, tačiau nei Seimo pirmininkas A.Paulauskas, nei
Prezidentas V.Adamkus nei ministras pirmininkas A.Brazauskas nematė
reikalingu šiemet apsilankyti šiame svarbiame pajūrio renginyje. Matyt
toks jų požiūris ir į Lietuvą kaip jūrinę valstybę.
Jūros reikalų ir žuvininkystės parlamentinė grupė
Savivalda
niekam nedovanojama. Reikia subręsti, kad sugebėti ją pasiimti.
Negausūs senieji jūriniai kadrai pasižymėjo gerais vykdymo
sugebėjimais, tačiau ekonominės reformos ir ateities kūrimo dalykai
jiems sekėsi prastai. Buvo labai daug kalbama apie uosto gilinimo,
giliavandenio uosto, Šventosios uosto, keleivių ir kruizinių laivų
terminalų statybos reikalingumą. Tačiau toliau kalbų reikalai nejudėjo,
kadangi “pravesti” sprendimą klaidžiais šalies ūkio valdymo labirintais
buvo begalo sudėtinga. Ypatingai pablogėjo reikalai, kai pripuolusios
prie valdžios partijos ėmė kaišioti į ūkinius postus savo statytinius.
Tik 2001 metais pagaliau pavyko pajudinti kai kuriuos reikalus –
prasidėjo uosto vartų rekonstrukcija ir žvejybos laivų prieplaukos
statyba.
Dešimties metų pakako tam, kad susiformuotų
šiuolaikiniai jūriniai verslininkai, mokslininkai, politikai, gerai
suvokiantys jūrų ūkio strateginio valdymo prasmę ir technologijas.
Klaipėdos mokslininkų iniciatyva buvo atlikti tyrimai ir parengta
Lietuvos žuvininkystės integracijos į ES ūkį strategijos programa.
Subrandinta mintis įrengti Smiltelės upės žiotyse žvejybos laivų
prieplauką. Žvejai Viktoras Butavičius, Pavelas Žąsytis ir Rimas Sakas
pareikalavo iš Seimo ekonomikos komiteto narių, kad Žuvininkystės
įstatyme būtų įteisinta žuvininkystės taryba. Seimas pritarė šiam
reikalavimui. Profesoriaus Vytauto Paulausko pastangomis buvo gerinamos
krovinių tranzito per Klaipėdos uostą galimybės. Buvo priimta eilė
įstatymų pataisų, numatančių geresnį uosto valdymą, saugios laivybos
užtikrinimą.
Nemokšiškam ir neatsakingam, nepagrįstam jokia
ateities vizija Lietuvos jūrų laivininkystės privatizavimui
pasipriešino Klaipėdos universiteto mokslininkai. Profesorius Vytautas
Smailys kartu su kitais jūrinės bendruomenės nariais pareikalavo
sustabdyti nacionalinės laivybos kultūros naikinimą. Jūrų ūkio
kompleksinio valdymo klausimai buvo plačiai diskutuojami 2000 metų
rinkimų į Seimą metu. Pastarajame jau darbuojasi 8 deputatai
klaipėdiečiai, daugelis iš kurių įsipareigojo savo rinkėjams spręsti
jūrų ūkio plėtros klausimus.
Šių metų pavasarį Seimo nario
Vaclovo Stankėvičiaus iniciatyva Seime buvo surengta diskusija apie tai
ar Lietuva - jūrinė valstybė, ar valstybė prie jūros, kuri paskatino
susiburti Seimo narius ir įsteigti jūrinių reikalų ir žuvininkystės
parlamentinę grupę. Praktiškai ši grupė ir ėmėsi įgyvendinti
nacionalinės jūrų tarybos vaidmenį. Kad išvengti atskirų užsakovų
siūlomų įstatymų pataisų rutinos, parlamentinė grupė ėmėsi sistemiškai
spręsti jūrų ūkio plėtros uždavinius. Tam geriausiai tiko parengta jūrų
ūkio plėtros programa.
Parlamentinė grupės pirmininkas Seimo
narys Rimas Valčiukas pasidomėjo, ką mano apie parengtą jūrų ūkio
plėtros programą atskirų ministerijų vadovai. Pripažindamos didelį
nuveiktą darbą ir sukauptą turtingą medžiagą apie jūrų ūkio būvį ir
plėtrą, daugelis ministerijų vangiai atsinešė į šį dokumentą.
Labiausiai užkliuvo pagrįsta nuostata dėl jūrų ūkio valdymo perkėlimo į
Klaipėdą, panaikinant atitinkamas pareigybes centrinėse žinybose.
Finansų ministerija pasiūlė priimti programą, pažymėdama, kad dėl jos
atskirų nuostatų ir jų įgyvendinimo galimybių turi būti toliau
diskutuojama ir konkretinama.
Reikia įteisinti jūrų klasterį
Svarbiausia,
ką dabar reikia padaryti, tai nacionaliniu lygiu aprobuoti jūrų ūkio
programą ir įteisinti jūrų ūkio klasterį priimant Jūrų ūkio įstatymą.
Jį įgyvendinant bus sukurta nacionalinė jūrų taryba. Vietoje bergždžių
sostinės valdymo institucijų, trukdančių plėtoti jūrų ūkį, Klaipėdoje
bus įsteigta jūrų plėtros tarnyba ir jūrinė administracija. Valdininkų
etatai ir valdymo išlaidos bus sumažintos per pusę, o efektyvumas
padidės dešimteriopai. Kadangi kas dieną bus sprendžiami ypatingi
jūriniai plėtros ir funkcionavimo klausimai. Tada prasidės rimtas
darbas tvarkant ir plėtojant jūrų ūkio raidą.
Kadangi dauguma
Seimo narių – jauni šiuolaikiškai mastantys žmonės, siekiantys prilygti
savo veiksmais ES vadybos kultūros reikalavimams, svarbu juos
nuodugniai supažindinti su jūrų klasterio idėja ir pakviesti kartu
kurti Lietuvą – jūrinę valstybę. Tam numatoma surengti eilę diskusijų
apie tai, kaip geriau panaudoti jūros teikiamas galimybes plėtojant
nacionalinį ūkį ir verslumą.