Gintaro kambarį Prūsijos karaliaus Frydricho I sūnus Frydrichas Vilhelmas 1716 m. padovanojo Rusijos valdovui Petrui I. Petras I šį prašmatnų kambarį įsakė įrengti rūmuose netoli Sankt Peterburgo ir pavertė jį ištaiginga pokylių sale, papildęs ją dvidešimt keturiais veidrodžiais ir perlamutru inkrustuotomis grindimis.

 Prasidėjus Vokietijos invazijai į Rusiją per II Pasaulinį karą, vokiečiai atsiėmė šią dovaną ir išsivežė į Karaliaučiaus pilį, kur kambarį rekonstravo. Kurį laiką jis buvo viešai rodomas, bet netrukus vokiečiai kambarį supakavo į dėžes, kurias sukrovė pilies rūsiuose. 1944 m. balandį britų bombonešiai miestą subombardavo.

 Pasibaigus karui, pilies rūsiuose šio unikalaus lobio jau nebebuvo. Sklido gandai, kad vokiečiai skubiai išgabeno dėžes su gintaro kambariu laivu, kurį nuskandino rusų povandeninis laivas. Galiausiai 1959 m. buvo gauti duomenys, kad kambarys paslėptas druskos kasyklose. Tačiau, kai prie tariamos slaptavietės atvyko tyrinėtojai, įvyko paslaptingas sprogimas ir kasyklą užliejęs vanduo privertė nutraukti paieškas.

 Minint Sankt Peterburgo 300-ąsias metines, Gintaro kambarys buvo pilnai atstatytas Sankt Peterburgo menininkų.