Gintaras nuo senų laikų naudojamas įvairiausiems poreikiams. Muziejuose sukaupti atskirų istorijos laikotarpių, pradedant neolitu ir baigiant mūsų dienomis, papuošalai ir kiti dirbiniai byloja apie didelį gintaro populiarumą ir platų jo naudojimą taikomojoje dekoratyvinėje dailėje.

Baltijos gintaras dideliais kiekiais pasiekdavo antikinius civilizacijos bei kultūros centrus - Finikiją, Graikiją, Romą, kur buvo apdorojamas amatininkų profesionalų. Šių dirbinių yra išlikę daugiausia Vakarų Europos muziejuose.

Braitono (Anglija) muziejuje tarp žalvario amžiaus profesinių gintaro dirbinių eksponuojamas iš vieno gintaro gabalo ištekintas 7,5 cm aukščio puodukas - techninio medžiagos apvaldymo pavyzdys.

Vėlyvojo žalvario amžiaus papuošaluose gintariniai karoliukai būdavo meniškai įkomponuojami žalvarinėse fibulose.

800-600 m. pr. m. e. kai kuriuose tauriųjų metalų ir dramblio kaulo dirbiniuose gintaras buvo naudojamas inkrustacijai kaip brangakmenis.

Romos imperijos teritorijoje buvo tokie garsūs gintaro apdirbimo ir prekybos centrai, kaip Akvilėja prie Adrijos jūros, Masilija (dabartinis Marselis) prie Viduržemio jūros ir kiti. Jie aprūpindavo gintaro dirbiniais Imperijos gyventojus, ypač nobilių sluoksnius.
Romos respublikos klestėjimo metu meistrai kūrė iš gintaro penatų skulptūrėles, portretines žmonių galvutes, savo menine išraiška nesiskiriančias nuo to meto tradicinių marmurinių bei terakotinių skulptūrėlių. Keletas tokių gintarinių skulptūrėlių saugoma Drezdeno Albertinumo muziejuje.

Plastiškiau ir drąsiau gintaro medžiagą skulptūrėlėms naudojo Imperijos laikotarpio meistrai (konsolės pavidalo skulptūrinė grupė, saugoma Drezdeno muziejuje, Amūras ir Psichėja - Akvilėjos muziejuje).

Imperijos laikotarpiu buvo labai paplitę gintariniai žiedai su virtuoziškai atliktais skulptūriniais moterų galvų, amūrų ir psichėjų motyvais. Rasti taip pat gintariniai žiedai, neturintys jokių papuošimų. To meto gintarinių dirbinių asortimentą papildo mažos gintarinės amforos ir flakonai, šaukšteliai, šukos, lemputės-lecitos ir kiti dirbiniai, kurių betarpiškas naudojimas pagal paskirtį dėl medžiagos trapumo yra abejotinas.

Viduramžiais gintaro apdirbimo menas Europoje, ypač Vokietijoje, pasiekė meistriškumo viršūnę.

Jau XIV a. pradžioje gintaro meistrų gildijos pradėjo veiklą Briugės ir Liubeko miestuose. Vėliau gintarininkų gildijos atsiranda Štolpo (prieš 1480 m.), Kolbergo ir Kioslino (paminėtos 1584 ir 1550 m.), Gdansko (1477 m.) ir Karaliaučiaus (1641 m.) miestuose. Minėtų gildijų meistrai gintarą apdorojo kuo įvairiausiais sudėtingais būdais: pjaustė, graviravo, inkrustavo, šlifavo, pritaikė skulptūrinę plastiką ir kt. Gintaras buvo naudojamas feodalų poreikiams: medalionams, skulptūriniams reljefams, krucifiksams, pypkėms, tabokinėms, šachmatams, pudrinėms, kvepalų flakonams.

XVII ir XVIII a. suklestėjo apvali skulptūrinė ir reljefinė gintaro plastika: kamerinės skulptūrėlės mitologine tematika, šventųjų figūrėlės, medalionai su reljefiniais feodalų portretais. XVIII a. buvo išvystyta gintaro mozaika. Stambiausias šios rūšies paminklas yra išgarsėjęs Gintaro kambarys buvusiuose Carskoje Selo rūmuose, hitlerininkų išplėštas Antrojo pasaulinio karo metu.

Gintaro kambario sienų mozaikos atsirado iš baldų inkrustavimo gintaru tradicijų, kurios klestėjo jau XVII amžiuje. Kabinetinių spintų, sekreterų, namų altorėlių medinės plokštumos buvo tiesiog meistriškai dekoruojamos gintaro mozaikomis. Turtingų feodalų rūmus puošė veidrodžiai gintariniais pjaustytais arba gintaro plokštelėmis dekoruotais rėmais.

Labai aukštą meninį ir techninį meistriškumą buvo pasiekę gildijų meistrai, dekoruodami gintaru medines dėžutes tualeto reikmenims ir brangenybėms laikyti. Tipiški baroko ir rokoko figūriniai bei augaliniai motyvai ant dėžučių neretai gali būti traktuojami kaip savarankiški miniatiūrinės skulptūros kūrinėliai.

Gintaras gerai derinasi su kai kuriais tauriaisiais metalais, ypač kai su juo nesielgiama kaip su brangakmeniu. Gal todėl XVII-XVIII a. auksakaliai mėgdavo šlifuoto gintaro inkrustavimais paįvairinti puošnius sidabrinius bei auksinius kaltinius indus, bokalus, taures, padėklus.

XVII-XVIII a. gintaro puošmenų motyvai buvo sėkmingai derinami metaliniuose šviestuvuose-žvakidėse, kandeliabruose, sietynuose. Savitą įtaigą daro ne tik gintaras, bet ir iš atskirų jo gabalų skulptūriškai apdoroti flakonai, pudrinės, tabokinės, dėžutės.