Liškiavoje ir jos apylinkėse žmonės gyveno jau antrame tūkstantmetyje prieš Kristų.
2004 sukanka 960 metų, kai Liškiava minima rašytiniuose šaltiniuose (1044 m.)
Liškiavos kaimo pagrindinis akcentas — Švč. Trejybės bažnyčia ir dominikonų vienuolynas, kuriame
nuo 1998 m. įkurta Viešoji įstaiga „Liškiavos kultūros centras“. Šios įstaigos steigėjai — Alytaus apskrities viršininko administracija ir Vilkaviškio vyskupija.
Liškiavos barokinis ansamblis
Bažnyčia ir vienuolynas stovi ant aukšto kalno kairiajame Nemuno krante 8 km nuo Druskininkų kurorto.
Svarbiausias šio barokinio ansamblio akcentas yra Šv. Trejybės bažnyčia. Bažnyčia centriško tūrio, su aštuonkampe erdve viduryje. Prie šonų jungiasi stačiakampės koplyčios, priekyje yra prienavis, gale — stačiakampis, su pusapskrite apside vienuolių choras. Virš centrinės erdvės iškyla dvitarpsnis būgnas ir kupolas su žibintu.
Graikiško kryžiaus plano bažnyčios erdvėje išdėstyti septyni rokoko stiliaus altoriai ir sakykla, kurie sudaro darnų ir puošnų ansamblį, išsiskiriantį ramiame sienų fone. Altorių architektūrinių dalių polichromija XVIII a. II pusėje imitavo įvairiaspalvį marmurą.
1990-1997 m. restauracijos metu Liškiavos bažnyčiai grąžintas pirminis polichrominis vaizdas. Altorių mensos, tabernakuliai, retabulų architektūrinės dalys ir sakykla ištisai polichromuoti imituojant įvairiaspalvį marmurą. Kolonų kapiteliai, rokailiai, rėmai, angeliukų sparnai paauksuoti arba padengti sidabru.
Švč. Trejybės bažnyčios interjero įrenginiai XVIII a. II pusėje buvo tituluoti svarbių dominikonų ordinui įvykių, šventųjų bei bažnyčios fundatoriaus Jurgio Kosylos garbei ir ikonografiškai derinti su sienų tapybos kompozicijomis. Plastiniu požiūriu altoriai ir sakykla išliko beveik nepakitę, todėl yra vertingi kaip autentiškas rokoko stiliaus XVIII a. vid. — XVIII a. II pusės sakralinio interjero ansambliškos įrangos pavyzdys.
Kadangi Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčią statė ir dekoravo dominikonai, daugelį krikščioniškų siužetų stengtasi atskleisti per dominikonų šventųjų atvaizdus, parodant šio ordino svarbą ir „užšifruojant“ jų Reguloje įrašytų postulatų turinį. Taip atskleistos svarbios Tikėjimo, Apaštalavimo, Mokslo, Mokytumo idėjos. Beveik visi kupolo būgno kompozicijose pavaizduoti pasauliečiai didikai yra vienaip ar kitaip prisidėję prie krikščionybės įvedimo ir įtvirtinimo Lietuvoje, be to, jie nužymi ir Abiejų Tautų Respublikos egzistavimo etapą.
Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčios sienų tapyba yra puikus XVIII a. italų menininkų su užsakovais įtvirtinusių tam tikrus ikonografinius bei plastinius modelius, kūrybos pavyzdys. Primena Vilniaus dominikonų Šv. Dvasios bažnyčios polichromiją. Kaip ir vilnietiškame variante, Liškiavoje prasmingai sujungta Visuotinės Bažnyčios, Lietuvos bažnyčios bei dominikonų ordino istorija. XVIII a. interjero dekorą kūrę meistrai tapybinę bei skulptūrinę plastiką stengėsi derinti ne tik tarpusavyje, bet sieti ir su architektūros formomis.
Liškiavoje sukurtas įstabus interjero ansamblis, kurio dekoro elementai susipina vienas su kitu, jungdamiesi tiek ikonografiniais, tiek plastiniais saitais. Vėlyvojo baroko architektūros, rokoko skulptūros bei sienų tapybos dėka sukurtas aukšto meninio lygio, itin vientisas, apmąstytas, prašmatnią potridentinę liturgiją atitinkantis interjeras.
Monumentalus vienuolyno pastatas yra nesudėtingų baroko formų. Vienuolyno viršininko ir svečių reprezentacinėse patalpose, be koklinių krosnių, būta nedidelių židinių, dekoruotų reljefiniais augaliniais ornamentais. Gyvenamas patalpas ir koridorius dengia kryžminiai, rūsius — kryžminiai ir cilindriniai skliautai su lunetėmis.
Liškiavoje yra 4 archeologijos paminklai:
piliakalnis-alkakalnis;
Bažnyčios kalnas;
akmuo su jaučio pėda ir vadinamasis „raganų akmuo".
Liškiava garsi savo architektūros paminklais:
XIV-XVa. pilis, jo bokšto liekanos;
XVII a. pabaigos sakralinis ansamblis (bažnyčia, buvęs dominikonų vienuolynas, ūkinis pastatas);
dviaukštis svirnas. XVIII a. šventoriaus tvora, laiptai į šventorių;
XIX a. varpinė, paminklinis stulpas su Šv. Agotos skulptūra;
daug dailės paminklų išlikusių bažnyčios viduje nuo XVII iki XX amžiaus.
